Lietuvos dailės istorija

Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. — 412 p.Skaitytojui pateikiamas Lietuvos dailės istorijos vadovėlis yra parengtas daugelio menotyrininkų, tyrinėjančių įvairių epochų meno raidą. Pirmą kartą pabandyta viename leidinyje apžvelgti mūsų krašto dailės istoriją nuo pačių seniausių laikų iki dabarties meninio gyvenimo reiškinių. Daug dėmesio skirta ir architektūrai, nes dailės raida neatsiejama, o kai kuriose epochose buvo netgi tiesiogiai nuo jos priklausoma. Kartu su naujausiųjų laikų daile aptariamos tradicinę dailės sampratą praplečiančios kūrybos sritys. Siekiant išryškinti esminius kiekvienos epochos dailės ypatumus, chronologinis dėstymas derinamas su probleminiu. Knyga suskirstyta dailės raidos tarpsnių skyriais, o kiekvienas skyrius, apimantis konkrečią meninę epochą, stilių ar kryptį, savo ruožtu yra skirstomas smulkesnėmis temomis, autorių nuomone, geriausiai atspindinčiomis įvairius aptariamo laikotarpio dailės reiškinius. Kiekviena tema, sudarydama vieną ar, rečiau, du knygos atvartus, yra pateikiama ir kaip savarankiškas tekstas. Svarbi šio vadovėlio ypatybė - bandymas parodyti Lietuvos dailės ir architektūros raidą bendrame Europos meniniame kontekste. Todėl pirmiausia apžvelgiami bendri tam tikro laikotarpio ar stiliaus bruožai, jų „atėjimo“ į Lietuvą keliai ir būdai, padedantys geriau suprasti ir lietuviškąją dailės reiškinių specifiką. Viename kitame skyriuje plačiau aptariami būdingiausi atitinkamo laikotarpio architektūros objektai ar atskirų dailininkų kūryba. Konkrečiais pavyzdžiais norėta atskleisti bendrųjų bruožų ir individualumo santykį, kaip tik ir lemiantį kiekvienos šalies ir kiekvienos epochos dailės įvairovę. Kita reikšminga vadovėlio ypatybė yra ta, kad Lietuvos dailės ir architektūros istorija dėstoma atsižvelgiant į laiko tėkmėje kitusią valstybės geopolitinę padėtį: kalbant apie meno procesus, vykusius iki XVIII a. pabaigos, nagrinėjamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (apimančioje ir dabartines Baltarusijos, dalies Ukrainos bei Lenkijos žemes) sukurtas meno paveldas. Taip pat ir aptariant XIX a. dailę atsižvelgiama į anuomet dar akivaizdų kultūrinį buvusių LDK žemių bendrumą, liudijantį ankstesnių epochų suformuotos tradicijos tęstinumą. Šioje apibendrintoje dailės ir architektūros istorijoje skaitytojas ras naujausių tyrinėjimų duomenis, kartu galės pajausti ir šiuolaikinei Lietuvos dailėtyrai aktualias problemas.